Kelionė į Kubą buvo kiek netikėta, nes nusipirkome ją paskutinę minutę, likus aštuonioms dienoms iki išskridimo. Tad laiko tinkamai suplanuoti kelionę beveik nebuvo, o tiek, kiek bandžiau tą daryti, tai susidurdavau su ta pačia problema – interneto nebuvimas Kuboje. Kuboje beveik niekas neturi interneto namuose. Vienintelį kartą internetą namie teko matyti pas pasiturinčius žmones, tačiau norint prie jo prisijungti, vis tiek reikėjo turėti specialią interneto kortelę, kurią galima nusipirkti tik ETECSA skyriuje. Todėl iš anksto užsisakyti ekskursiją, autobusų bilietus, mašinos nuomą yra neįmanoma ir net neverta gaišti laiko. Kaip supratome po kelionės – planuoti savo atostogas Kuboje yra neįdomu! Todėl džiaugėmės, kad neturėjome jokio tikslaus plano, o tik kelis lankytinus objektus galvoje, kuriuos norime pamatyti.
INTERNETAS
ETECSA yra vienintelis ryšio operatorius Kuboje. Tad norint įsigyti kortelę ir naudotis internetu tekdavo stovėti po 45 minutes eilėse prie jų pardavimo vietos. Net ir pakliuvus į kokią nors ekstremalią situaciją nebūtų galimybės tiesiog įsijungti lietuviško operatoriaus mobilius duomenis ir naudotis internetu, nes tokio dalyko tiesiog nėra. Internetas yra tik per wi-fi ryšį ir tik parkuose bei prie didžiųjų viešbučių. Bet wi-fi prieiga parke dar nereiškia, kad jis ten veiks. Parkuose susėda per kelis šimtus internautų vienu metu, tad ryšio kokybė tik išimtinais atvejais buvo vidutiniška, o kartais jo tiesiog nebūdavo. Viena interneto kortelė su nutrinamu kodu – 1CUC, vienu pirkimu vienas asmuo gali įsigyti tik tris tokias korteles. Parkuose, kuriuose yra internetas, galite sutikti daug kortelių perpardavinėtojų, kurie už dvigubą kainą siūlo korteles „jūsų patogumui“. Tačiau po pirmųjų trijų interneto paieškų dienų ir visų kitų nepatogumų tiesiog supratome – juk atostogos yra tam, kad pailsėtume interneto.
Kadangi kelionė buvo netikėta, kelias dienas užtrukau, kol supratau, kur esu ir, kad tai realybė, o ne sapnas. Šioje kelionėje mane visada lydėjo kažkoks malonus jaudulys, tarsi pirmą kartą įsimylėjus. Matant Kubą, jos žmones, girdint visur grojančią latino muziką – salsą, regatoną, man nuolat ėjo šiurpas per kūną. Buvo taip gera, nesinorėjo nieko, tik pasinerti į šią šalį giliau ir labiau pažinti ją bei jos žmones. Jau po pirmos dienos Havanoje supratau, kad esu visiškai kitame pasaulyje negu gyvenau ir keliavau iki šiol. Kubos negali sulyginti su niekuo. Kitokia kultūra, kitokia architektūra, kitokios gatvės su senoviniais automobiliais, kitokie žmonės, kitokios parduotuvės, kitoks požiūris į viską. Mintys taip susijaukė, kad negalėjau suprasti nei kur esu, nei kodėl, nei kuriame laikmetyje.
Nusileidome Varadero oro uoste. Dar prieš kelionę žinojome, kad čia tikrai neliksime, nes tai labai turistinis miestas: su „viskas įskaičiuota“ viešbučiais, pilnais kanadiečių ir išpūstomis kainomis. Juk žymiai įdomiau pagyventi pas vietinius, pasiklausyti jų istorijų ir pamatyti jų gyvenimą. Visur gyvenome pas juos, vadinamuose „casa particular“. Apie „casa particular“ reikia atskiro pasakojimo. Tai unikalus dalykas, kurio neteko matyti niekur kitur pasaulyje. Prieš keliolika metų Kubos valdžia leido paprastiems piliečiams užsiimti turistų apgyvendinimo paslauga. Beveik kas antras gyvenamasis pastatas Kuboje turi iškabą ant kurios parašyta „casa particular“. Žmonės, gavę leidimus vykdyti šią veiklą, dalį savo gyvenamosios vietos perdarė į kambarius, kuriuose priima turistus. Dažniausiai tai kambariai su atskiru dušu ir tualetu, tad nėra jokio nepatogumo jausmo ar privatumo trūkumo, kad reikia dalintis savo atostogomis su namų šeimininkais. Visos „casa particular“, kuriose gyvenome, buvo labai tvarkingos, patalynė ir rankšluosčiai – švarūs. Susidariau nuomonę, kad kubiečiai ir jų namai yra labai tvarkingi. Visi švariai apsirengę, kvepinasi, namuose malonus kvapas. Didesnių miestų gatvėse, žinoma, kitaip. Kalnai šiukšlių, statybinių atliekų. Tačiau užėjus į namus visada apsidžiaugi. Dauguma „casa particular“ turi jaukius kiemelius, kuriuose galima pasiilsėti nuo dienos įspūdžių, o ryte pavalgyti skanius pusryčius. Kas vakarą šeimininkai paklausia, ar pageidausite ryte pusryčių. Mes visuomet valgėme pas šeimininkus ir niekada nenusivylėme. Kiaušinienė, vaisiai, duona, sviestas, sūris, dešra, natūralios sultys, kava – dažniausiai viskas net netilpdavo. Kava Kuboje – pasakiška! Kiek teko pusryčiauti mieste, visuomet nusivildavome, nes negaudavome tokios gausybės skanumynų, kaip „casa particular“. Šeimininkai labai draugiški ir kiekvieną kartą pakalbina ispanų kalba, tačiau jei jos nemoki – susikalbi šypsena. Kuboje nedaug žmonių kalba angliškai, net ir jaunimas nemoka paprasčiausių žodžių, tad tai kartais kelia šiokių tokių problemų. Pavyzdžiui, derantis dėl kainos ar bandant išsiaiškinti įvairius turistinius reikalus. Tačiau niekur nesidėsi – tenka bandyti juos suprasti ir po kelių dienų, pažadu, jau galėsite susikalbėti! Bet... Nors visi yra draugiški, visgi mes, turistai, jiems esame pajamų šaltinis, tad reikia būti budriems. Kiekvienas kubietis stengiasi gauti komisinius iš visko, ką tu beplanuoji daryti. Kiekvienoje „casoje“ paklaus, į kurį miestą planuoji vykti toliau ir čia pat pasiūlys „geriausią“ „casą“ tame mieste. Pasiūlys iškviesti tau „saugiausią“ taksi arba rekomenduos „geriausią gidą“. Žinoma, tokiu atveju mes, turistai, sumokame didesnę kainą, o kainos skirtumas keliauja rekomendavusiam. Jei nenori permokėti, geriau savo planus laikyti paslaptyje. Tuo labiau kad Kuboje paprasta susirasti gyvenamąją vietą, taksi ar gidus.
HAVANA
Havana – jaukiai triukšmingas miestas. Nors transporto judėjimo Havanoje nedaug, bet triukšmo nuo senų automobilių variklių netrūksta. Pirmas dienas neįmanoma atitraukti akių nuo jų. Vieni išblizginti, ryškiai nudažyti, kiti – vos birbiantys, apipuvę, bet visi savotiškai žavūs. Be šių automobilių Kuba būtų ne Kuba. Tą sako patys gyventojai. Kubiečiai, kurie turi automobilį, turi užtikrintą pajamų šaltinį. Geriausiai išsilaikę ir išblizginti senukai vežioja turistus po Kubą. Kai kur už valandą šios pramogos prašo net 60 CUC! Tačiau mes, pasitelkę visus savo derybininkų įgūdžius ir gudrybes, nusiderėjome iki 25 CUC (~19 EUR), gal įmanoma ir daugiau... Automobilių kiekis Kuboje nedidėja, tad jų kaina nuolat auga (Lada 6-tukas – 17.000 USD), taigi paprasti žmonės, kurių atlyginimas vos siekia 40 CUC, apie juos net nesvajoja, o tie, kurie paveldėjo juos iš savo senelių ar prosenelių, gali džiaugtis europietišku atlyginimu. Tačiau Kuba yra socialistinė šalis ir kartais atrodo, kad kiek pinigų beturėtum, jų nebus kur išleisti. Tuščios parduotuvės, kuriose vien konservai, aliejus, romas ir asmens higienos prekės brangesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Parduotuvėse nerasite jokių tarptautinių prekių ženklų. Na, gal kelis: Nestle ledus, Palmolive ir Adidas. Po dešimties dienų Kuboje degalinėje pamačiau M&M’s saldainius, tai buvo nepakartojamas jausmas, net šūktelėjau iš džiaugsmo ir prisipirkau jų kaip vaikas.
Havana yra brangi. Turistinėse vietose kainos nenusileidžia Europos miestams. Karštas patiekalas – 10 CUC-15CUC (8eur – 12eur), kokteilis – 4CUC-5CUC, ledai – 2CUC, alus – 1,5CUC-2CUC. Havanoje dalį savo gyvenimo leido E.Hemingvėjus. Jis lankydavosi įvairiuose baruose. Ten, kur lankydavosi rašytojas, yra būtinai pakabinama lentelė su užrašu „Čia lankėsi E.Hemingvėjus“, o kainos ta proga padvigubinamos, bet vistiek smagu nueiti į vieną iš tų vietų: La Floridita ar Bodegita del Medio. Šiuose baruose nuo ryto šurmuliuoja turistai ir groja gyva muzika. Visoje Kuboje ištisai girdėsite iš kur nors atsklindančią muziką. Ryte pabusite taip pat nuo muzikos per šeimininkų televizorių, arba nuo muzikos iš garsiakalbio, kurį nešasi jaunimas gatve. Kubiečiai atsikėlę ryte, beruošdami pusryčius savo svečiams, arba dainuoja, arba trypčioja į ritmą. Muzika yra visur ir visada. Čia nebūtina eiti į šokių pamokas, galite paprašyti bet ko gatvėje ir jis ar ji mokės. Vakarai ir naktys Havanoje buvo nuostabūs. Gatvėse daug vietinių, čia jie pramogauja. Kas tiesiog išsinešęs kėdę stebi praeivius, kas atsisėdę didesnėmis kompanijomis ant laiptų žaidžia šaškėmis, kas klausosi muzikos, kas valgo ar rūko cigarą. Miestas visiškai saugus, gal kiek tamsokas, bet gatvėse jautiesi saugiai, dėl to galima klaidžioti jomis iki pat paryčių.
Havanoje praleidome tris dienas, išnaršėme visą centrinę ir senąją Havaną, pasivažinėjome su senoviniu Chevrolet. Sudalyvavome „Free walking tour”, vakarais šokdavome visuose baruose iš eilės, ragavome skaniausių kokteilių ir tiesiog pamiršome apie visą likusį pasaulį. Na, o toliau, per stebuklą gavom išsinuomoti mašiną, judėjome link Vinjales – derlingiausio Kubos regiono, kuriame auginamas žymusis Kubos tabakas cigarams.
VINJALES
Kelionė į Vinjales užtruks apie kelias valandas. Kelias puikus – tuščia autostrada. Tačiau mes užtrukome ilgiau, nes pakeliui paėmėme pavėžinti vietinį kubietį, kuris mums parodė ilgesnį, bet gražesnį kelią kalnais ir kaimeliais. Tad užtrukome apie 5 valandas, bet tikrai vertėjo, nes pamatėme Kubos kaimus ir nuostabius kalnuotus peizažus. Kalnus keitė tabako plantacijos, jas – cukranendrių plantacijos, jas – kaimeliai, o kaimus – kalnai. Keliukas ėjo aukštyn ir žemyn, serpantinais ir lygumomis. Važiavome besimėgaudami gamtos vaizdais pro langus ir besiklausydami kubietiškos salsos garsų. Už nemokamą pavėžėjimą, atvykus į Vinjales, mūsų pakeleivis pasiūlė apsilankyti jo draugo tabako plantacijoje nemokamai. Sutikome. Be abejonės, įsigijome kvapnių cigarų, už kuriuos mūsų pakeleivis greičiausiai gavo komisinį, bet žinant, kaip skurdžiai gyvena vietiniai – negaila, juk tai yra Kuba, komisinių kraštas! Tabako plantacijos čia visos vienodos, tad nėra reikalo gaišti laiko ir svarstyti, į kurią važiuoti – tiesiog užsukite į pirmą pasitaikiusią. Visose plantacijose Jums papasakos apie tabako auginimą, džiovinimą, fermentaciją, parodys, kaip yra sukamas cigaras, duos jų parūkyti ir, žinoma, pasiūlys įsigyti. Pradinė kaina – 4 CUC už vienetą. Tačiau įmanoma nusiderėti iki 2 CUC, tik reikia kantrybės. Plantacijose pirkti cigarai buvo tikrai kvapnūs ir kokybiški.
Kitą dieną raiti leidomės į VINJALES slėnį. Labai populiari pramoga tarp turistų , tačiau turistų ten sutikome nedaug, nes slėnis didžiulis. Turizmo agentūros siūlo trijų valandų jodinėjimą arkliais slėnyje už 40 CUC, tačiau nuvykus savarankiškai, prie vieno iš įėjimų, užeiti į slėnį galima sutarti už 10 CUC. Taip ir padarėme. Gavome arklius ir nujojome grožėtis slėniu. Iš tiesų, tai buvo gražiausia gamta matyta Kuboje. Iki horizonto arba iki kalnų papėdžių besitęsiančios kavos, cukranendrių, tabako, vaismedžių plantacijos. Rymantys neįprasto reljefo ir formos kalnai. Fone salsos muziką pakeitė gamtos garsas, ritmingai žygiuojantis arklys lengvai sūpavo, prieš akis keitėsi nuostabūs vaizdai, po kelių kilometrų pajutau tokį didžiulį atsipalaidavimą, kad, rodos, per apsilankymą Vinjales slėnyje pailsinau savo kūną ir mintis metams į priekį. Kas kelis kilometrus slėnyje stabtelėdavome vis skirtingose plantacijose: tabako (vėl), cukranendrių, kavos. Kiekvienoje yra papasakojama apie auginimo ir derliaus nuėmimo ypatumus. Cukranendrių plantacijoje mus pavaišino cukranendrių sirupo ir romo su medumi kokteiliais, kavos – kava, tabako – cigaru. Visur pagal nutylėjimą, o kartais gidui pareikalavus, reikia palikti arbatpinigių. Ir, žinoma, visur yra siūloma įsigyti toje plantacijoje auginamų produktų ar jų gaminių. Plantacijose (išskyrus tabako) nieko pirkti neapsimoka, nes tų pačių produktų galite rasti pigiau. Atsipalaidavę bei pailsinę sielą grįžtame į miestelį, pavakarieniaujame ir skubame į „kultūrnamyje“ vykstančius šokius.
MAŠINOS NUOMA KUBOJE
Kaip jau minėjau, išsinuomoti automobilį iš anksto beveik neįmanoma, nes nuomos punktai neturi interneto, kai kurie – net mobilaus telefono. O nuoma vykdoma principu: jei šiuo metu turime mašiną – išnuomosime, jei ne – ateikite vėliau. Ir rezervuoti mašinos, kuri tuoj tuoj turi grįžti, negali NIEKAIP – reikia sulaukti, kol mašina pasieks nuomos biurą. Kodėl – neklauskite! Taigi, mums pasisekė ir pirmoje vietoje kaip tik buvo grįžęs kinas GEELY. Nuomotis mašiną Kuboje yra brangiau nei Šveicarijoje! 70-90 EUR dienai. Tačiau tikrai verta, jei neturite pakankamai laiko. Nuomojantis mašiną daug sutaupysite nesinaudodami viešuoju transportu, kuris nėra pigus (200 km kelionė – 25 CUC-30 CUC), taip pat laiko, nes viešasis transportas taip pat yra senovinis ir rieda labai lėtai. Daug kur galėsite nuvykti savarankiškai ir nereikės permokėti ekskursijų organizatoriams. Bandėme skaičiuotis, kad per dvi savaites Kuboje, dėka automobilio ir galimybės visur vykti savarankiškai, sutaupėme apie 300-400 EUR. Vairavimas Kuboje yra paprastas, nes nėra daug automobilių, o autostrados, kurios yra labai plačios ir patogios bei tęsiasi per visą Kubą, išvis tuščios. Naktį vairuoti nerekomenduojama, nes gatvėse ir autostradose yra daug šunų, vištų, karvių ir žmonių, tačiau kartais važiavimo naktį tiesiog neišvengsi, tad reikia būti atidiems ir viskas bus gerai. Žmonės keliuose stabdo automobilius, nes viešasis transportas yra labai neišvystytas ir žmonės keliauja tranzuodami. Jei mokate ispanų kalbą, būtinai pasiimkite pakeleivį, jis papasakos daug įdomų dalykų apie vietinių gyvenimą, kartais duos gerų patarimų: kur nuvykti, ką pamatyti ir kiek kas turi kainuoti, kad nepermokėtumėt kaip turistas. Vietiniai net pasiūlys pinigų už pavežimą! Policija turistų nestabdo, nes pagal numerius mato, kad automobilis yra nuomotas. Kartais tenka sustoti prie patikrinimo postų, kuriuose pareigūnai patikrina dokumentus.
SANTA KLARA IR TRINIDADAS
Tęsėme savo kelionę į Kubos rytinę pusę. Pakeliui aplankėme miestelį Santa Klarą, kuriame yra palaidotas Che. Santa Clara yra kiek kitokia nei visa Kuba. Šiame mieste yra įsikūrę keli universitetai, tad gatvėse pilna studentų, yra nemažai barų, klubų – gyvenimas verda kiaurą naktį. Lankytinų objektų šiame mieste nėra daug, tad čia pakanka praleisti vieną arba dvi dienas. Po Santa Klaros vykome į Trinidadą.
Trinidadas yra nedidelis, jaukus miestelis su spalvotais pastatais ir raudonais stogais. Miesto panorama labai skiriasi nuo likusios Kubos. Nedideli vieno ar dviejų aukštų pastatai, atrodo, tarsi lipa vienas ant kito. Žvelgiant į apačią iš apžvalgos bokšto matosi painūs stogų labirintai ir siauros pėsčiųjų gatvelės. Miestelis tvarkingas, bet labai turistinis. Parduotuvėse ir kavinėse kainos taip pat turistinės. Daug veiklų ir pramogų. Daug gerų vietų pašokti arba nueiti į šokių pamoką. Miestelis įsikūręs netoli jūros, tad dienos metu galima pasilepinti paplūdimyje Playa Ancon. Playa Ancon – baltutėlio smėlio ir žydro vandens paplūdimys maždaug už 5 km nuo miestelio centro, kurį tikrai verta aplankyti. Sausio-vasario mėnesiais Kuboje rekomenduojama lankytis pietinėje dalyje esančiuose paplūdimiuose, nes šiaurėje dažniausiai būna labai vėjuota ir apsiniaukę. Playa Ancon praleidome kelias dienas, kurios buvo skirtos nardymui, saulės vonioms ir poilsiui nuo judėjimo iš vienos vietos į kitą.
Nardėme Playa Larga esančiame nardymo centre. Povandeninis pasaulis buvo skurdokas, atrodė, kad žuvys ir visi kiti jūros gyventojai atostogauja. Na, bet juk nerti visada yra smagu, netgi jeigu nieko nesusitinki po vandeniu.
Playa Ancon buvo mūsų tolimiausias taškas, nuo ten judėjome atgal. Kadangi stengėmės kiekvienoje naujoje vietoje pabūti bent dvi, tris naktis, kad geriau susipažinti su gamta ir miesteliais, tai dvi savaitės Kuboje atrodė mažokai. Labai skubant ir turint automobilį tai yra įmanoma, tik, manau, kad kiek vargintų.
Po kelių tinginiavimo dienų judėjome link Playa Ancon, kur taip pat buvo suplanuotas nardymas. Nuo Playa Larga iki Playa Ancon galima vykti dviem būdais: autostrada arba pajūrio keliuku. Žinoma, rinkomės pajūrio keliuką, kuris vedė per nuostabią Kubos gamtą, miestelius ir kalvas. Stabtelėjome išsimaudyti Grand Vegas krioklyje (reikia gerai paprakaituoti, kad iki jo nukakti ir išsimaudžius gaiviame krioklio vandenyje gerai paprakaituoti, kad grįžti atgal, bet tikrai verta) ir vakarop atvykome į Playa Ancon. Playa Ancon yra visiškai mažiukas kaimelis, kuriame be nardymo ir paviršinio nardymo, nelabai yra ką veikti (na, dar yra krokodilų ferma, kurios taip ir neaplankėme). Nedidelis Playa Ancon paplūdimys buvo super jaukus, ypač vakarais, kai restoranėliai į paplūdimį išnešdavo stalus, kėdes ir grilius. Vienintelis dalykas, kuriuo reikia pasirūpinti iš anksto prieš vykstant į Playa Ancon, yra apgyvendinimas. Paplūdimyje, tiesiai ant smėlio, yra keliasdešimt „casa particular“, tačiau visos jos buvo užimtos, tad mums teko gyventi antroje eilėje nuo jūros. O taip norėjosi skanių pusryčių tiesiai ant smėlio! Gėrimai Playa Ancon buvo šiek tiek įdomesni negu Playa Larga. O ir nardymo instruktoriai, įranga, aptarnavimas buvo aukštesnio lygio, nes Playa Larga nardymo centras yra privatus, o ne valstybinis. Ypač patiko naktinis nėrimas!
Štai ir liko dvi dienos, per kurias turime sugrįžti į Havaną, priduoti savo GEELY ir judėti atgal link Varadero. Jis taip ir liko neaplankytas (visi sakė, kad taip jam ir reikia), nes nusprendėme praleisti paskutines naktis ir dienas Havanoje, kurios, atrodo vis negana, nes ji kasdien vis kitokia, vis įdomesnė. Pažinodama save, žinau, kad trys dienos vienoje vietoje ir man ima darytis nuobodu, bet tik ne Havanoje! Šiam miestui galima drąsiai skirti 3-5 dienas. Tiesiog klaidžioti, pasiklysti, sėdėti parkuose, klausytis muzikos, šypsotis, gerti romą ir tiesiog pamiršti viską. Tą ir darėme paskutinę naktį, tik šiek tiek mums sukliudė lietus. Taip ir nepavyko nuvykti į patį pačiausią latino muzikos klubą „1830“, kuris yra po atviru dangumi... Per lietų jis nedirba. Bet tai ženklas, kad reikės grįžti!
Kuba padarė nepamirštamą įspūdį, lyginant su kitomis aplankytomis šalimis. Manau, kad po 7-10 metų Kuba labai pasikeis ir taps panaši į kitas turistines šalis. Tačiau kol kas – tai nepakartojama patirtis, laiko mašina, kuri nukelia į tuos laikus, kai dar nebuvau gimusi. Iš vienos pusės labai smagu keliauti laiku, kai žinai, kad visada grįši į savo šiuolaikinį pasaulį Europoje, iš kitos pusės – gaila ten gyvenančių žmonių, kurie neįsivaizduoja kaip ir kuo dabar gyvena likęs pasaulis. Bet gal dėl to jie tik laimingesni? Ačiū tau, Kuba, kad priminei, ką reiškia įsimylėti! :)
Už spalvingus įspūdžius dėkojame Elvyrai Šiukštaitei
