„70-80 proc. bandančių įkopti į aukščiausią Afrikos viršūnę, iškelia joje rankas! Viršuje neretai sunku tramdyti emocijas, kurių labai daug: ir esi ją pasiekęs, ir esi pavargęs, ir prieš save matai visą Afriką! Tą akimirką viskas pasimiršta, atsiranda visiška euforija, žmonės verkia iš džiaugsmo. Visgi, atsipalaidavimas kalno viršūnėje ir nuvertinimas leidimąsi žemyn būna priveda prie traumų, tad reikia įvertinti savo jėgas“, – sako savo patirtimi sutikęs pasidalinti Makaliaus organizuojamų žygių vadovas Šarūnas Sakalauskas.
Leiskis į kalnų žygį ir užkeliauk Kilimandžarą!
Pradėti ruoštis – prieš kelis mėnesius
Pasak Šarūno, yra mažiausiai trys priežastys užkopti į Kilimandžarą: jausmas, kuomet galima sau pasakyti: „aš tai padariau“, savęs pažinimas tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei kultūros ir krašto pažinimas. Keliaujama ne tik į kalną, bet ir į nuostabią kultūrą bei nuostabią gamtą, kur aplankomas ne vienas safaris, pamatoma daug egzotiškų gyvūnų.
Kalnų vadovas sako, kad teorinis pasiruošimas (maršrutas, nakvynės, vietinis organizatorius) tokiai kelionei trunka beveik 4-5 mėn. Kiekvienais metais į Tanzaniją vykstama lietuviškos žiemos sezonu. Prieš keliaudamas, pirmą kartą į tolimą kelionę, turi puikiai atlikti namų darbus, turėti planą A ir B. Didelio fizinio pasiruošimo jiems patiems nereikia, kadangi daug aktyviai keliauja. Kalbant apie keliautojus, jie turėtų pradėti ruoštis kelionei 3-4 mėn. prieš pirmuosius žingsnius link viršūnės.
„Taip pat reikia būti atviram pačiam sau, gerai apgalvoti ar tikrai turėsi jėgų įkopti į viršūnę. Tačiau noriu pasidžiaugti, jog sėkmės procentas kalba pats už save. Per penkias keliones dauguma keliautojų (48 iš 60 žmonių) viršūnę pasiekė. Visais labai didžiuojamės!“, – sako Šarūnas.
Žygių vado Šarūno Sakalausko nuotraukos
Turi būti pasiruošęs psichologiškai
„Pasiekti aukščiausią Afrikos kalno viršūnę yra bent 7 skirtingi takai. Mes esame pasirinkę Marangu kelią, kitaip žinomą kaip „Coca Cola“. Tai trumpiausias ir patogiausias būdas pasiekti Afrikos „stogą“. Patogiausias, kadangi miegame trobelėse, o ne palapinėse. Lipame į viršų 4 su puse dienos bei pusantros dienos leidžiamės žemyn“, – į klausimą kiek trunka kopimas ir nusileidimas atsako Šarūnas.
Paklausus, kiek sunkus šis kalnas, Šarūnas atsako, kad sudėtingumą kalnuose galime skirstyti į du kriterijus, tai yra techninį ir fizinį bei psichologinį: „Techniškai kalnas visiškai nesudėtingas. Technika gali atsirasti tik tuomet, kada pasiekiame mažąjį Kilimandžarą ir reikia užsidėti „kates“, bet ir tai ne visada. Tad kalnas nereikalauja techninių žinių ar specialaus inventoriaus.
Fiziškai lipimas iki viršūnės šturmo vėlgi paprastas, svarbiausia viską daryti labai lėtai, jog galėtum tinkamai aklimatizuotis per trumpą laiką. Psichologiškai tai gali būti iššūkis kiekvienam. Niekad nežinai, kaip sureaguos organizmas ir ar nereikės pakovoti su savo vidumi“.
Pasak Šarūno, reikia žinoti ir tai, kad Kilimandžaras yra aukštuminis kalnas ir visuomet gali atsitikti taip, jog pasireikš kalnų ligos simptomai: „Visgi tai yra beveik 6 km kalnas. Aukščio liga gali užklupti labai netikėtai ir nemaloniai. Tad tiems, kas nebuvo tokiame aukštyje, galvos skausmas, pykinimas ir buvo pati nemaloniausia naujiena. Žinoma, prieš kelionę apie visa tai yra informuojama, tačiau kol nepatiri „savo kailiu“ tai atrodo tik žodžiai. Pamenu, kai prieš viršūnės šturmą naktį, sukviečiau visus į ratą ir pradėjau sakyti motyvacinę kalbą, bet vieną iš dalyvių supykino rato viduryje. Nenustojau kalbėti, tiesiog pasakiau, kad paeiname dešimt žingsnių į šoną ir toliau tęsiau. Aklimatizacija čia labai svarbi“.
Makaliaus kalnų vadovas sako, kad lengviausias kopimas būna iki šturmo nakties, o sunkiausia toji pati naktis, kuomet turima lipti į viršūnę: „Mažai miego, šaltis, daugiau nei 12 valandų žygis. Viskas susideda, bet viskas tikrai įveikiama“.
Grupes lydi ir keliasdešimt vietinių gidų
Šarūnas Kilimandžare į pagalbą pasitelkia ir vietinius Afrikos gidus. Nacionalinio parko taisyklės įpareigoja samdytis vietinį organizatorių, gidus, nešikus, galima samdyti net ir virėjus: „Visi nori uždirbti, viskas labai paprasta. Paklausa puiki, turistų tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, mūsų komandą sudaro ne tik lietuviai, bet ir 30 vietinių gidų, kurie iš tiesų yra labai šaunūs.“.
Paklausus, ko dažniausiai prireikia iš vietinių, Šarūnas atsako, kad tai yra kuprinės panešimas, motyvaciniai žodžiai, be to jų paslaugumas žodžiais nenusakomas: „Kiekvieną rytą tave pažadina su arbatos, kavos puodeliu ir nesvarbu koks aukštis, du ar beveik penki kilometrai. Kalnai – tai jų gyvenimas. Jeigu ne viskas įvyksta profesionaliai, jie viską kompensuoja savo plačia šypsena ir ištiesta ranka sunkioje situacijoje“.
Visus Makaliaus organizuojamus žygius rasi štai čia:
Žygių vado Šarūno Sakalausko nuotraukos
Džiaugsmo ašaros ir Lietuvos vėliava
Kalnų vadovas sako, kad kalnas yra tokio aukščio, jog eina per kelis gamtos zoniškumus. Link kalno pradedi eiti žaliais tropiniais miškais, o gamta nyksta didėjant aukščiui. Visiems ypač patinka dykuma. Aišku, įspūdingiausiai viskas atrodo nuo pačios viršūnės.
Į klausimą, koks tas jausmas užlipus, Šarūnas sako, kad nuostabus ir kitaip ir būti negali. Juk užlipi į aukščiausią viso žemyno viršūnę ir matai visą Afriką iš viršaus!
„Daugelio veiduose gali pamatyti džiaugsmo ašaras. Kaskart užlipus visada suplevėsuoja ir Lietuvos vėliava. Ant pačios viršūnės dažniausiai būname 15–20 minučių. Bet nors užlipus apima euforija, tačiau nereikia pamesti galvos, nes laukia lipimas žemyn. Kaskart atliekame didelį darbą, kurio metu nuolat kartojame turistams, jog didžiausi pavojai ir slypi tuomet, kada atrodo, jog viskas baigta. Užlipau, o dabar tik nusileisti... Taip daugelis gali atsipalaiduoti, dėl ko gali patirti traumų“, – perspėja Šarūnas.
Kalnuose visos problemos tampa bereikšmės
Šarūnas, kuris daugiau nei 16 metų kopia į kalnus visame pasaulyje, sako kaskart pastebintis, kaip kopiantys žmonės kalnuose pasikeičia ir tai yra nepaprasta.
Kalnų vadovui kiekvieną kartą įdomu stebėti ne tik savus keliautojus, bet ir vietinių Tanzanijos kaimų gyventojus: „Nors jie gyvena labai kukliai, man atrodo, kad jie jaučiasi laimingesni ir turtingesni nei europiečiai ar amerikiečiai, kurie savo laiką Afrikoje leidžia kur nors 5 žvaigždučių viešbutyje prie vandenyno.
Visuomet sakau, kad kalnuose mūsų bėdos atrodo tokios mažos ir bereikšmės. Būdamas tokiose vietose, pažindamas tokius žmones, ne kartą supratau, kad bėdų mes išvis neturime ir gyvename labai gerai. Tik kartais taip įninkame į kasdienybę, jog vaikštome lyg užsimerkę. O atsimerkti labai verta ir Kilimandžaras puikiai tam tinka.“.