Naujoji Zelandija – tolimiausias pasaulio taškas nuo Lietuvos, kurį nusprendžiau aplankyti neribojant laiko ir iš lėto susipažįstant su šalimi: mažai girdėta maorių kultūra, išskirtiniais gamtos rezervatais, nacionaliniais parkais bei retomis gyvūnų rūšimis. Čia praleidau visus metus keliaudama su automobiliu, kuriame įrengta lova, mini virtuvėlė. Toks keliavimo būdas yra visiškai įprastas Naujoje Zelandijoje.
Naujoji Zelandija ypač rūpinasi savo aplinkosauga, tad bet kur ir bet kokioje vietoje nakvoti negalima, tam po visa šalį yra išdėstytos stovyklavietės bei atostogų parkai. Mano asmenine nuomone, keliavimas kemperiu ar automobiliu, kuriame galima pernakvoti, yra vienas tinkamiausių būdų apkeliauti Zelandiją.
Naujosios Zelandijos gyventojai
Kiviai – tai Naujosios Zelandijos simbolis ir vienas iš unikalių paukščių pasaulyje. Būtent taip vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai vadina vieni kitus. Žmonės čia labai atsipalaidavę, ekstravertiški ir visada nusiteikę pokalbiui. Tiek autobusų vairuotojai, tiek kasininkai kiekvieną kartą pasiteiraus kaip praėjo diena, pasidomės iš kokios šalies esi ir įtrauks tave į pokalbį, kuriame pasakosi, kaip pagaminti cepelinus ar šaltibarščius. Neretas sutiktas Zelandietis sakė, jog esu pirma sutikta lietuvė, tad jiems labai įdomu visko išklausinėti.
Svarbu paminėti, jog pirmieji žmonės atvykę į Naująją Zelandiją yra Maoriai. Jie turi savo unikalią kalbą, kultūrą ir istoriją. Maori kultūra yra turtinga ir įvairi, apimanti tradicines meno formas, tokias kaip „ta moko“ (tatuiruotės ir tapyba), „haku“ (dainos ir šokiai), taip pat pasakojimus, mitus ir legendas. Turėjau galimybę nemažai pabendrauti su Maoriais, jie sveikinasi nusilenkdami vienas prie kito ir palenkdami galvas, tai vadinama „hongi“. Jų teigimu taip apsikeičiama gera energija ir parodoma pagarba.
Šių dienų Maorių kultūroje yra labai populiaru turėti Maorių tautinę tatuiruotę „moko“, kurią dažniausiai Maoriai tatuiruojasi ant veido, rankų ar kojų. Kiekviena „moko“ turi savo prasmę bei atspindi Maorio tapatumą, kilmę. Šios tatuiruotės yra laisvai priimamos visuomenėje, netgi žinių vedėjai yra su tatuiruotais veidais – kas Lietuvoje tikriausiai būtų nepriimtina. Maorių daugiau yra šiaurinėje saloje, tad norint pažinti šią kultūra labiau siūlyčiau išnaršyti vietas kaip Rotorua, kuriose yra išlikę tradiciniai Maorių kaimai. Čia rengiami kultūriai Maorių pasirodymai.
Naujosios Zelandijos gyvūnija
Naujoji Zelandija turi retų gyvūnų rūšių, kurias galima rasti tik šioje šalyje. Kaip pavyzdžiui, kivi paukštis, kurį iš tikrųjų labai sunku pamatyti laukinėje gamtoje, netgi vietiniai gyventojai neretai nėra jo matę. Laukinėje gamtoje man pavyko sutikti alpių papūgą Kea, ypač mažos populiacijos mėlynuosius pingvinus bei Kekeno ruonius – juos lengva pamatyti gulinčius ant vandenyno kranto. Taip pat Zelandijoje galima išvysti „Paphies Australis“ moliuskus, kuriuos gyvenotojai renka atslūgus vandenynui ir gaminasi vakarienę. Moliuskų rinkimas yra ribojamas, tad visada reikia pasitikrinti, kur tai legalu daryti. Viena populiariausių jūros gėrybių – „crayfish“, kurią rekomenduoju paragauti.
Naujosios Zelandijos pietinė bei šiaurinė salos
Vienas geriausių dalykų Naujoje Zelandijoje, jog čia tiek daug kalnų, paplūdimių bei kitų gražių gamtos kampelių, tad beveik jokia vieta nėra perkrauta turistais, nėra didelio šurmulio, šiūkšlių ar eilių.
Mano kelionė po šiaurinę salą buvo aktyvesnė nei po pietinę, nes pietinė sala yra turtingesnė gamtos prasme – joje daugiau nacionalinių parkų, kalnų bei gyvūnijos, taip pat šioje saloje klimatas yra vėsesnis, sala mažiau apgyvendinta, neturi didmiesčių. Queenstown – kalnų apsuptas turistiškiausias miestelis. Šiame mieste išbandžiau vieną populiariausių veiklų – laisvą skrydį iš lėktuvo bei šuolį parašiutu. Tai verta išbandyti ne tik dėl adrenalino šokant, tačiau ir atsiveriančių vaizdų: snieguotos kalnų viršūnės, ežerai bei miškai.
Šioje saloje galima rasti Fox, Franz Josef bei Tasman ledynus, patį skaidriausią pasaulio ežerą Rotomairewhenua, Wharariki paplūdimį, kuris yra populiarus dėl visiem žinomos Microsoft ekrano užsklandos, aukščiausią kalną Zelandijoje Mt. Cook, nuostabų Fiordland nacionalinį parką, kuriame sutinkami pingvinai, delfinai.
Aš esu gamtos žmogus, tad pietinė sala man patiko daug labiau nei šiaurinė sala. Šioje saloje ypač rekomenduoju prieš švintant žygiuoti į Roy’s kalno viršūnę, esančią Wanaka mieste. Dvi su pusę valandos stataus kopimo į kalną atsiperka nuostabia panorama, kurią papildo tekanti saulė.
Šiaurinė Zelandijos sala yra šiltesnė, tačiau tuo pačiu ir lietingesnė. Oras keičiasi dar greičiau nei Lietuvoje, tad esant netinkamam orui reiktų tik šiek tiek luktelti. Viena įspūdingiausių šiaurinės salos vietų – tai Tongariro nacionalinis parkas, kuriame išsidėstę trys aktyvūs vulkanai. Šis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Vienas iš įsimintiniausių šiaurinės salos miestų – tai Rotorua, turintis geotermines aktyvias zonas iš kurių galima stebėti kylančius vandens srautus, geizerius. Aplink šį miestelį yra tokios vietos, kaip Kerosene Creek, kuriose teka karštos upės ir galima maudytis žiemos periodu, kai į vandenyną bristi per daug šalta.
Taip pat šiaurinėje saloje yra gigantiškos smėlio kopos Giant Dunes, kiek primenančios mūsų Nidą. Nuo kopų populiaru pasitiesus lentą leistis žemyn. Tiek pietinėje, tiek šiaurinėje saloje yra aukso rinkimo vietų upės – kai kurie gyventojai iš to ir gyvena. Parduotuvėse galima rasti įrankių profesionaliam aukso rinkimui upėse ar įsigyti turą, kuriame visa įranga suteikiama. Tai buvo gana įdomi patirtis, pačiai pavyko surasti aukso!
Keliavimas mažais namais ant ratų
Keliavimas automobilyje nėra labai komfortiškas tiems, kurie nori prabangiai atostogauti, tačiau puikiai tinka tiems, kurie nori labiau susilieti su gamta, pasinerti į minimalizmą, patirti iššūkius. Man tai suteikė galimybę stovyklauti vis įspūdingesnėse vietose, keliauti ramiai ir lėtai, nesirūpinant dėl apgyvendinimo. Kiekvieną dieną miegojau vis skirtingoje stovyklavietėje, apsuptoje miškų, kalnų ar vandenyno.
Dauguma pagrindinių kelių yra gerai prižiūrimi ir plėtojami, tad pasiekti lankytinas vietas nebuvo problema. Aš asmeniškai mėgstu patyrinėti giliau, tad nusukdavau atokiau nuo miestų į siauresnius keliukus, kurie vesdavo į vietas su prasta kelio danga, bėgančia upe per kelią ir t.t., tačiau viskas buvo įveikiama be problemų.
Taip pat svarbu paminėti, kad eismas Naujoje Zelandijoje vyksta kita puse – gal kam tai bus iššūkis, bet kadangi neturėjau daug patirties vairuojant Lietuvoje, iškart pripratau prie eismo kaire kelio puse, tad dabar labiau bijau sugrįžti vairuoti į Lietuvą. Vienas smagiausių dalykų vairuojant mažesniuose miesteliuose – pėstieji visada pamojuoja ranka juos praleidžiant, taip atsidėkodami.
Teksto ir nuotraukų autorė: Dovilė Staškevičiūtė
