Sicilija – ne iš tų salų, kurias aplėksi per savaitę. Ji taip pat per daug įdomi, kad tą savaitę pragulėtum paplūdimyje. Mes savo atostogų laiką skyrėme rytų pakrantei, Katanijos regionui. Apsistoję Džiardini Nakse, iš jo keliavome į Taorminą, Kataniją, Sirakūzus bei lankėme sinjorą Etną. Parsivežėme ne tik daug teigiamų įspūdžių, bet ir norą aplankyti kitus Sicilijos regionus.
Mūsų lankytoje dalyje netrūko istorijos, gražių gamtos ir miestų vaizdų, skanaus maisto ir mielų žmonių. Bet čia taip pat buvo šiek tiek pietietiškos sumaišties, šiukšlių ir nusidėvėjimo ženklų. Ne blizgantis atvirukas, bet nepaprastai jauki ir įdomi sala.
Savo kelionei rugsėjo pabaigoje pasirinkome Makaliaus užsakomąjį skrydį, su pervežimais ir apgyvendinimu. Tai šioje saloje gana patogu, nes šiaip neturime tiesioginių skrydžių iš Lietuvos, o ir malonu buvo negalvoti, kaip laiku nusigauti į oro uostą, ar neiškrės mums kokio pokšto itališkas vėlavimas. Taip pat iki šiol prisimenu nuostabią kelionės organizatoriaus atstovę Vitą – įdomią, smagią ir paslaugią.
Kuo didžiausios rekomendacijos ir mūsų sicilietiškiems namams – „Villa Archegeta“. Puikus pasirinkimas, jei nenorite apsistoti dideliuose viešbučiuose, neieškote prabangos, bet vertinate švarą ir jaukumą.
Šios vilos savininkas kasryt ruošia ypač gausius pusryčius, kuo švariausiai sutvarko kambarius, o ir pagelbėja bet kokioje situacijoje. Reikia skėčių? Prašom! Neturite paplūdimio rankšluosčių? Rytoj atvešiu!
Visas šis aiškinimasis vyksta anglų, italų ir gestų kalba, tačiau dažniausiai pavyksta susikalbėti. Rekomenduoju apsilankyti ir miestelyje esančiame vilos savininko restorane „Ristorante da Angelina“.
Nori keliauti į Siciliją ir Tu?
„Sicilijos perlu“ vadinama Toarmina
Atstovė sakė, jog šis miestas skambiai vadinamas „Sicilijos perlu“ ir turi didžiulę paklausą vestuvėms, krikštynoms ir t.t. Pripažįstu, grožio šiam miesteliui, įsikūrusiam ant kalvos, tikrai netrūksta. Tos siauros gatvelės, nuostabūs atsiveriantys pakrantės, Etnos vaizdai, kavinės, restoranai ir stilingos parduotuvės – viskas, kuo standartiškai puikuojasi prašmatnių keliautojų mėgstami kurortai.
Galima tiesiog klaidžioti be tikslo, besigrožint, skanauti gelato ar keisti garderobą. O galima aplankyti miesto sodą („Giardini della Villa Comunale“, įėjimas nemokamas) ir graikų teatrą („Teatro Antico di Taormina“). Pastarasis labai populiarus taškas, už 10 € atveriantis įspūdingus vaizdus. Čia smagu būtų paklausyti koncerto, saulei besileidžiant.
Iš mūsų miestelio į Taorminą už kelis eurus vežė dažnai kursuojantys autobusai (bilietai parduodami pas vairuotoją arba svarbesnėse stotelėse esančiose būdelėse). Rugsėjo pabaiga jau nebe aktyvus sezonas, tad vietų visada buvo, o kelionė serpantinais nelabai ilga, bet irgi vaizdinga. Atkreipkite dėmesį, kad architektūroje jaučiamas arabiškas palikimas.
Antras pagal dydį Sicilijos miestas – Katanija
Į antrą pagal dydį Sicilijos miestą vykome traukiniu, o grįžome autobusu (abiejų kelionių kaina buvo po maždaug 5 €). Traukiniu keliauti patiko labiau, nes ir patogiau, ir bilietus moderniai įsigijome aparate stotyje. Tiesa, Alcantara stotį radome sunkiau – teko ir vietinių klausti kelio, nes Google vedė ten, kur kelio nebuvo, teko apeiti nemažą ratuką.
Su autobusu neaiškumų irgi kilo, nes pirmame autobuse nepardavė bilietų ir dar teko susigaudyt kur išvis rasti kasą (netoliese, bet išėjus iš stoties zonos). Po 40 min. kelionės patenki į gana didelį, kontrastingą miestą. Jame džiugina gražūs senoviniai pastatai, o stebina šiukšlės.
„Piazza del Duomo“ čia – svarbiausia aikštė, kurioje stūkso šv. Agotos katedra („Cattedrale metropolitana di Sant'Agata“) ir keistas miesto simbolis – dramblys su obelisku. Visai šalia įsikūręs žuvų turgus.
Pagrindine „Via Etnea“ gatve (ja einant beveik visą laiką galima matyti Etną!), priėjome Universiteto aikštę („Piazza dell’Universita“) ir sodą „Villa Bellini“, kuriame smagu trumpam stabtelti pailsėti. Nuo čia pasukome į „Via Crociferi“ gatvę, kuri garsėja net keturiomis bažnyčiomis.
Na ir aišku, kokia diena Sicilijoje be teatro. Tad aplankėme romėnų teatrą („Teatro Romano di Catania“), pastatytą ant prieš tai ten stovėjusio graikų teatro. Įdomu, kad į šį teatrą patenki iš niekuo neišsiskiriančios paprastos gatvės, o aplink jį – gyvenamieji pastatai, kone į balkoną pas kokius vietinius gali įlipti. Čia apsilankyti kainuoja 6 €.
Įspūdžių kolekciją užbaigė „San Nicolò l'Arena“ bažnyčia (įėjimas nemokamas) Ursino gynybinė pilis („Castello Ursino“). Aplink pilį tik pasivaikščiojome.
Rekomendacija atsigavimui – baras „Barnaut“. Čia mums patiko berlynietiškas stilius ir kainos! 5 € už didelį bokalą alaus ir 4 € už stiklinę Aperol Spritz, turistų knibždėlyne atrodo visai geras variantas.
O prieš kelionę namo nepasididžiavome užeiti į turistinę „Don Pepito“ ledainę. Mano migdolinių ir espreso skonių ledai už 3 € buvo tiesiog tobuli.
Didžiausias aktyvus ugnikalnis Europoje
Keliaujant su agentūra galima papildomai pasiimti įvairiausių ekskursijų. Įsivertinę savo laiką, atsiliepimus ir pomėgius išsirinkome vieną iš jų – ekskursiją į Etną (kaina vienam – 45 €).
Su autobusu rangantis serpatinais, besiklausant gidės istorijų ir stabtelint degustuoti vyno bei aliejų, laikas neprailgo. Pakilome į 1900 m aukštį – „Nicolosi Nord“ aikštelę, kurioje žalumą ir medžius pakeičia uolienos. Jei nesinori į aukštumas, laiką galima leisti ir čia šmirinėjant po kioskelius, užkandžiaujant ir apžiūrint katerius.
Na, o mes iš tų, kurie kyla į 2700 m aukštį funikulieriais ir džipobusais (tokį pavadinimą po degustacijos sugalvojau pati). Ši pramoga kainuoja 68 € vienam. Pakilę aukščiau pasivaikščiojome po „Valle del Bove“ slėnį (tai krateris, tik be sienelių).
Nors vėjuota, tačiau diena pasitaikė klasiška, atsivėrė gražūs vaizdai. Nusileidus džipobusu kiek žemiau – „Montagnola“ krateris, kur jau galima kiek pakopinėti ir iš gelmių kylančiuose garuose pasišildyti rankas. Šį kraterį dažniausiai galima apeiti jo sienele, tačiau vietinis darbuotojas dėl didžiulio vėjo šįkart to daryti nerekomendavo.
Kai leidžiamės, jau ne tik debesys tankiau apgaubę ugnikalnį, bet ir kapsi šioks toks lietus.
Visiškai mano stichija – ugnikalniai. Mielai kilčiau ir aukščiau. O tai, beje, daryti galima su specialiai gidais. Maksimumas – 2900 metrų.
Hop-on Hop-off autobusas „Krikštatėvio“ fanams
Kelionę raudonuoju ekskursijų autobusu paskyrėme apniukusiai ir kiek drėgnesnei dienai. Pasivažinėti juo atsieina 20 € asmeniui ir visą dieną galima važinėti kiek nori. Tad šokom ir išlėkėm į Taorminą. Ji šįkart tėra poros valandų stotelė, nes didysis tikslas – patekti į „Krikštatėvio turą“. Šis vyksta tik kartą per dieną! O norinčių vykti kur kas daugiau, nei vietų raudonajame autobuse. Laimei, dabar ne sezonas, tad kova dar nelabai baisi.
Bet labai labai norėjome, pasistengėme (nors jau ko ko, o grūstis tai nemėgstu) ir štai riedėjome serpantinais, gėrėdamiesi fantastiškais vaizdais. Po kokios valandos pasiekėme garsųjį „Savoca“ miestelį, kuriame nufilmuoti keletas garsiojo filmo epizodų. Jam skirtos valandos visai pakanka, jei atsispiri norui fotografuoti kiekvieną kampelį, o italų kalbos žinios dar neleidžia užsiplepėti su mielais vietiniais.
Grįžtant pusvalandžiui dar sustojome taip pat dailiame „Forza d’Agro“ miestelyje, kuriame man didžiausią įspūdį paliko vėžliukas parkelio baseine. Galva vėl pilna įspūdžių ir džiaugsmo, nepaisant gana rudeniško oro.
Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!
Įkvepianti pažintis – Sirakūzai
Atvykti čia autobusu mums truko apie 2 val. Ir buvo galima pailsėti nuo stulbinamų vaizdų, mat pakeliui vien nykokos lygumos. Užtat įvažiavus į miestą jau galima dairytis į dailius pastatus ir, panašu, mėgautis kur kas švaresne aplinka nei Katanijoje.
Tad ką veikti Sirakūzuose? Praeiti turgumi, nors nepasakyčiau, jog šis kažkuo labai įspūdingas. Tada galima pasukti pakrante – čia yra ir pliažas ant uolų! Klaidžioti pasakiškomis gatvelėmis ir paspoksoti į laivus neilgoje prieplaukoje. Pavalgyti įspūdingų sumuštinių vietelėje „Borderi“ gatvės užeigoje. Pavargusiems nuo miltinių patiekalų čia tiks ne mažiau įspūdingo dydžio ir skonio užkandžių lėkštės.
Mes Sirakūzuose laiką leidome visiškai atsipalaidavę, be jokių „must see“, tad daugumą istorinių objektų apžiūrėjome tik iš išorės. Norint aplankyti juos visus, o ir pasidžiaugti pačiu miestu, vienos dienos čia tikrai negana. Mes tokios prabangos šįkart neturėjome, tačiau ir trumpa pažintis buvo įkvepianti.
Kelionės pabaiga
Dar pusantros dienos pasilikome poilsiui ir pliažo malonumams. Skėtis ir pora gultų neblogame paplūdimio klube gali kainuoti 15–20 €. Paplūdimyje karts nuo karto praeina rūbus ar papuošalus siūlantys prekeiviai, masažo specialistės. Masažu susigundėme. Turiu pripažint, kad masažas tikrai geras!
Na ir šiek tiek apie maistą. Būsiu šališka – man itališkas maistas visada skanus. Galiu tuos miltus kasdien valgyti ir nepasiilgstu jokių lietuviškų patiekalų. Jei labai reikia – sriubos irgi yra. Nors esu pačios paprasčiausios picos Margaritos fanė, Sicilijoj džiaugiausi ir pica su baklažanais. Beje, čia daug kur esama patiekalų su šia daržove. Draugas valgė arančinus ir džiaugėsi tokiu nebrangiu ir sočiu užkandžiu.
Sicilijoje rekomenduojama valgyti granita – panašu į šerbetą. Tiesa, čia jis valgomas su paprasta mieline bandele bei, neretai, grietinėle. Ragavau šį, net ir pusryčiams valgomą italų gardėsį, tačiau įspūdžio nepaliko. Mieliau rinkausi gelato.
O saldus kepinys su rikota – cannoli, manau, lietuviams pažįstamas, nors ir nėra dažnas mūsų kepyklėlėse. Gardūs, jei švieži, iš geros kepyklėlės.
Tai tiek šį kartą. Vykite į Siciliją, gardžiuokitės jų maistu, gėrėkitės vaizdais ir pasidžiaukite maloniais, bet neįkyriais vietiniais.
Teksto ir nuotraukų autorė: Simona Kalvelytė